IR PRASIDĖJO...

IR PRASIDĖJO...

 

Gyveno kartą Katinas, gimęs neaiškiomis aplinkybėmis, nepatvirtintais duomenimis – mažame miestelyje. Genų kombinatorikos žaismas davė jam nekasdienę spalvą ir, kaip vėliau paaiškėjo, didingą stotą bei aristokratišką charakterį.


Nors ir nežinodama pastarųjų aplinkybių, viena Sostinės gyventoja nutarė, kad nori to Katino. O Katinui kas – kad tik stropiai rūpintųsi, gardžiai maitintų ir dažnai gėrėtųsi. Sostinės gyventojos draugės pastangomis mažo miestelio Katinas atkako didmiestin. Bet tos Sostinės gyventojos nepasiekė – liko gyventi su dar keliais katinais didelio miesto mažo rajono ankštame bute.

Senieji įnamiai jam nė motais – anksčiau minėtos genų kombinatorikos dėka, Katinas išsikovojo deramą vietą – tik jis galėjo kiurksoti ant fotelio, kuris likdavo tuščias net ir jam išėjus su reikalais. Ir taip jis sau gyveno – ir prižiūrėtas, ir paglostytas, ir laisvės, kiek nori, tik… Matyt, ir karaliai pavargsta bevaldydami, o ką čia Katinas – kariauk, įrodinėk, kad tik vienas toks esi.

Prabėgo pora metų, Katinas beniurnėdamas niūrėjo – ir rajonas mažas, ir katinų daug… Tik žiū vieną dieną – amžinai uždarytos durys, esančios jo teritorijos kasdienės vizitacijos kelyje, kažkodėl praviros – chm.. Nukrypo nuo kelio Katinas, užėjo vidun ir sustingo – ė brolyčiai, pats tas, ko reikia – vieta jauki, žmonių šmirinėja, bet gal išsilakstys ir duris pamirš uždaryti.

Tikrino tikrino – nei išsilakstė, nei durų ilgai atdarų nelaikė. Teko ir čia pasitelkti genų kombinatorikos žavesį – greitai buvo pastebėtas ir įvertintas. Girdėjo, kaip buvo ieškoma šeimininkų, bet tylėjo ir niekuo neišsidavė – net mandagiai išprašytas, pėdas mėtydavo, kad tik neužuostų, kur jisai gyvena. Bet nuo ankstaus ryto laukdavo vėl atsidarant paslaptingųjų durelių. Laimė, priešais esančiame pastate įrengtas bankomatas – ten ir budėdavo (laimė, nes jie visada turi stogelius). Prabėgo kiek tų mėnesių gražios dieninės draugystės – nusižiūrėta patalpa apaugo stelažais, tie prisipildė knygomis ir kitokiais neaiškios paskirties dalykais. Darėsi vis įdomiau – kiek kvapų, kiek pasigėrejimų šūksnių… Tik vat vakarais – į mandagius išprašymus bandė nekreipti dėmesio, tad buvo vis dažniau išnešamas ant rankų – na taip, suprato, kad jam gero linki – bėk namo, gal šeimininkė nerimauja… Bet vieną itin tamsų, itin šaltų vėjų košiamą vakarą į beprasidedantį ritualinį išprašymą atsakė savaip – žvelgdamas gailiomis akimis lėtai lėtai ėmė trauktis nuo durų atatupstas – ooo, suveikė – liko jis pagaliau vienas.

Va čia tai buvo naktelė – reikėjo daug valios, kad džiaugsmas neišsiveržtų uraganiniu lakstymu, vartančiu knygas ar tuos kitus neaiškius dalykėlius, bet jis susiturėjo. Iš pat ankstaus ryto buvo patikrintas – ir aiškiai suprato: jis priimtas. Na taip, teko dar kiek pakentėti – ir veterinarijos kliniką, ir kokią tai apyrankę ant kaklo, bet jis viską ištvėrė. Gavo savo karališką sostą-guolį, nuosavą valgomąjį bei visa kita, kas priklauso.

Ir nuo tada Katino neliko – atsirado Ponulis – taip taip, anksčiau minėta kombinatorika išsiskleidė visa didybe… Bet apie tai kitą kartą…