NEŽINIA KUR NEŽINIA KAS

NEŽINIA KUR NEŽINIA KAS

Pasakėčias rašė Ezopas, Fedras ir tas lietuvių grožinės raštijos pradininkas, retsykiais pasirašinėdavęs mandrai – Donalitius (taip taip, kalbu apie tą patį Kristijoną). O štai dabar parašė ir Kazys Saja, nors jo knyga “Nežinia kur nežinia kas” vadinama apsakymų rinkiniu.

Ir kaip gerai, kad jis čia atsisakė veikiančių gyvūnų – pakaks kvailai besielgiančių kačių, šunų, vilkų ir ėriukų; gana dangstytis mūsų, keturkojų, pasauliu – skaitykite apie panašius į save. Kas nenorės tapatintis su paprastu šeimos tėvu ar motina, galės pakilti iki profesoriaus, advokato ar teisėjo. O! kai kur čia šmėsteli ir jūsų mėgstami istorijos dievukai – nuo Mozės iki Einšteino, – gal išskaitysite ką nors protingo iš jų pasakojimų ir veiksmų…

Tradicinės pasakėčios turi aiškų išskirtą moralą, o čia paliekama jums, dvikojai, patiems atrasti esmę, prasmę bei kitus naudingus dalykėlius. Manyčiau, kad tai jūsų rūšies tobulėjimo požymis. Kaip suprasti? Ogi paprastai – tradicinės pasakėčios rašytos seniai, jų autoriai tikriausiai abejojo skaitytojų intelektiniais sugebėjimais ir todėl moralą pabrėžiamai atskirdavo nuo viso pasakojimo. O Saja pasitiki jumis, mielieji! Čia geras ženklas – po ilgų šimtmečių skaitytojų auditorija subrandino autorių, kuris prikišamai neparodo to, ką norėjo pasakyti. Tik neįsižeiskite – čia komplimentas, jeigu ką. Tačiau įspėju: kai kur tikrai sunku atrasti pasakojimo šerdį, nes ji paslėpta po gero humoro doze.

Šiandienės mano įžvalgos gali pasirodyti kiek pasipūtėliškos – gal tai liekanos po straipsnio apie mane?… Taip pat kai kas gali priekaištauti, jog laužau literatūrinius kanonus ir apsakymus priskiriu pasakėčioms. Bet meskite į mane akmenį tie, kas nė karto nesusigundėte sulaužyti bent vienos taisyklės! Net jei ir atsiras tokių, vis tiek nepataikys – aš vikrus ir mikliai išsisuksiu, chi! Taigi, Sajos knygai tenka devynios riebios žuvys, o jums rekomenduoju paskaityti tą nežinia ką – sužinosite, kodėl būtent tiek ir tokių žuvų paskyriau.”