Vilniaus atminties punktyrai

  • Kraunamos nuotraukos
    2900
    Šią prekę turime sandėlyje.
    Į krepšelį 
    Lunevičiūtė Gabija
    Leidykla
    BALTO
    Metai
    2020
    Būklė
    NAUJA
    Įrišimas
    MINKSTAS
    Formatas
    15x23
    ISBN
    9786094870217
    Puslapių
    376
  • „Kiek žmonių, tiek ir Vilnių. Kiekvienas jį išvaikštome, išbraižome pagal savo gyvenimus. Viskas prasidėjo nuo vieno iš senųjų vilniečių, kuris tiesiog priėjo prie manęs gatvėje ir pradėjo vaizdžiai pasakoti apie vaikystės kvapus ir griūnančius kaminus pokario Vilniuje. Tai buvo tarsi likimo pirštas – impulsas užrašyti senųjų vilniečių pasakojimus apie jų kasdienius vaikystės, paauglystės ir jaunystės maršrutus. Kad šiuolaikinis miesto gyventojas galėtų tyrinėti ir pajusti, jog miestas, gatvės, pastatai yra gyvi, kad tos pačios vietos skirtingiems žmonėms turi vis kitą reikšmę, tačiau visus sieja nematomi laiko, vietos, istorijos ryšiai." Gabija Lunevičiūtė ...... Birutė Verkelytė-Fedaravičienė, tuomet moksleivė, į paskutinio poilsio vietą su minia lydėjo tautos patriarchą Joną Basanavičių. Jekaterina Špilevskaja visą gyvenimą liko ištikima Žvėrynui, kuriame ir išvydo pasaulį. Dainorai Juchnevičiūtei-Vaivadienei į atmintį įsirėžė laimingos vaikystės dienos senelių viloje Valakampiuose. Gražinos Mareckaitės prisiminimai – odė Rasų priemiesčiui... Dvylikos knygos herojų pasakojimuose atsiveria Vilnius, koks buvo anuomet, prieš šešiasdešimt ar devyniasdešimt metų. Knyga kviečia pasivaikščioti senųjų vilniečių pėdomis – kiekvieną pasakojimą papildo gausiai archyvinėmis ir dabartinėmis nuotraukomis iliustruota informacija apie minimus pastatus, vietas, įvykius bei to laikmečio žemėlapiai. „Vilniaus atminties punktyrai" – pirmoji žurnalistės ir miesto gidės Gabijos Lunevičiūtės knyga. Autorė, „Savaitgalio ekskursijų" įkūrėja, yra pelniusi Svetingiausio Vilniaus gido apdovanojimą. ....... Kol žmogų kojos nešioja, po Vilnių dažniau reikia vaikščioti, o ne važinėti. Važinėjant nepatirsi tikrojo ryšio su miestu, nes Vilnius juk statytas arba pėstiesiems, arba karietų, puskariečių keleiviams. Ramiai klapsi arklys, sėdi keleivis, jei lietus – virš jo pakelia būdą, jei šalta – užmeta užklotą ant kelių. Važiuodamas gali ramiai stebėti namus, matai visus praeivius, esi tarp jų, tik truputį greičiau judi nei pėsčias. Edmundas Gedgaudas Per karą sudegė daug gyvenamųjų namų, niekas jų netvarkė, taip ir liko griuvėsiai, testovėjo kaminai. Apsidairę aplink rasdavome plaktukėlius arba kirvukus, kaldavome, daužydavome per tuos kaminus, jiems pradėjus svyruoti bandydavome nuspėti, į kurią pusę virs, kad pavyktų pasprukti. Jie griūdavo su didžiausiu trenksmu. Liutavaras Masiliūnas Kokių gražuolių grafaičių gyventa Vilniuje! Iš ovalinių nuotraukų Rasų kapinių antkapiuose žvelgė nėriniuotos damos su įmantriomis skrybėlėmis, stručio plunksnomis, gėlėmis; mergaitės baltais drabužėliais, palaidais plaukais ir maži garbanoti berniukai nėrinių apykaklaitėmis. Daugelis nuotraukų buvo sušaudytos: rusų kareiviai mėgdavo pramogauti, šaudydami buržujams – tak tvoju matj – į veidus. Gražina Mareckaitė
    Lunevičiūtė Gabija