Šios senovinės poemos apie dangų autorius turėjo laimę dangų matyti kitaip negu mes – neužgožtą miesto šviesų ir smogo. Gal dėl to jo aprašomi žvaigždynai – Slibinas ir Lokė, Avinas ir Delfinas – iškyla kaip kosminė tikrovė, o ne atsitiktinės, šiandien nieko nesakančios konfigūracijos. Kadaise įprastas mokslo ir poezijos derinys mums atrodo egzotiškas, bet kas gi galėtų net ir šiandien išvengti poezijos, kai prabyla apie žvaigždes?Arato (IV–III a. pr. Kr.) kūrinys – ne tik archajinės išminties ir mokslo raidos paminklas. Jis liudija gebėjimą gyventi stichijų šėlsme, metų laikų būvyje, būti atviram gamtos kaitai ir pastebėti jos grožį net ir tada, kai ji žmogui rūsti bei priešiška.
Apie mus