MES GYVENOME

 Aslos vėsa, žmonės ir gyvuliai vienoje troboje, pakulom apkamšyti langeliai, apsitraukę storiausiu šerkšnu, sušalusi morka ar pajuodavusi bulvė pietums… Aš tai vadinčiau skurdu, o jis vadina gyvenimu. Dažnai pasigirsdavo susišaudymai, įsiplieksdavo gaisrai, į langus pabelsdavo neprašyti svečiai… O jie gyveno (!).

„MES GYVENOME, o tai ir buvo didžiausia laimė“ – rašo Marcelijus Martinaitis. Autorius pasakoja apie nepaprastas pastangas ir sugebėjimąneprarasti gyvenimo, kur jis galėjo būti atimtas, sunaikintas, užmirštas. Įdomus jo biografinių užrašų žiūros taškas. Martinaitis lyg ir atsiriboja nuo tuometinio savęs, sakydamas „ten buvau kitas AŠ; AŠ buvau JISAI“, tačiau kiekviename knygos puslapyje būna ten, su kitu AŠ, negalėdamas išsižadėti savo gyvenimo, nes, kaip sako rašytojas, „jis buvo MANO, MŪSŲ“.

Taigi, skiriu Martinaičio knygai devynias žuvis iš dešimties. Vieną atimu, nes nesuprantu, kaip tuose nepritekliuose, baisumuose, varguose galima įžvelgti sklindančią gyvenimo šviesą. Gal suprasite jūs? O aš einu sušlamšti pilnos lėkštės šviežio maistelio ir prigulsiu savo šiltame, minkštame guolyje. Kaip gerai, kad jokių šaudymų ir visi svečiai prašyti… Smagaus skaitymo!“

Jūsų katinas
PONULIS