Visi žinom paskymų, kad žodzis, kap paukščis - išskrido ir jo nepavysi.Ko daugiau rašydamas dzūkiškai (labiausia savo, Kapčamiesco, snektu), vis labiau suprantu, kad gimtos tarmės garsas, žodzis, pasakymas, andai išlėkis iš užanco, dartės grįžta atgal ... Ne visi iš rozo - kap kadu vienas per mėnasį, bet kadu ne kadu ir per vienų dzienų visas pulkas suskranda per ausis ir smagenis, in pomiecį... Dzaugies, glostai, myluoji ir jauci, kad dartės tai jiej niekur jau neišsilakios ir kad dar labiau dėl to būtai spakainas, juos užrašai. Idanc možnėtų ir tiųroz pasakyc sau beigi kiciem, tep juos supilniavojanc ir ligi paskucinės ištaros...Juozas Žitkauskas
Apie mus