Monografijoje apibūdinama baltų kalbų įvardžių semantinė struktūra.Nustatomi skiriamieji požymiai, pagal kuriuos aprašoma kiekvieno įvardžio reikšmė kaip tų požymių kompleksas. Tuo pagrindžiama ir nauja įvardžių klasifikacija. nagrinėdamas diachroniniu aspektu, autorius rekonstruoja bendrosios baltų epochos įvardžių leksinę-semantinę struktūrą, jos raidą ir atskirų kalbų įvardžių inovacijas. Skiriama kalbininkams, dėstytojams, studentams filologams.
Apie mus